„Džiugina tai, kad vis daugiau šeimų sugrįžta į Alytų, nes tai saugus, žalias miestas, kuriame patogu ir miela gyventi. Lietuviai nuo senų senovės yra suaugę su savo žeme šaknimis ir pasaulio erdvė dažnai net padeda suvokti savo tėvynę, jos svarbą, kai apima savų namų ilgesys. Į klausimą, kodėl nusprendėte sugrįžti, gaunu atsakymą – pasiilgome savo krašto, tėvų ir norime vaikus auginti Lietuvoje“, – pasakoja šešerius metus Lietuvybės centre vaikus lietuvių kalbos mokanti lietuvių kalbos mokytoja Eurika Daukšienė.
Kaip ir kiekvienais metais, nuo rugsėjo, lietuvių kalbos pamokos Likiškėlių progimnazijos mokiniams vyksta kiekvieną dieną, o po pamokų kviečiami mokytis ir kitų mokyklų mokiniai. Neformalūs užsiėmimai vyksta kiekvieną ketvirtadienį 14.30 val.
Lietuvybės centras – jauki ir moderni erdvė, kurioje vaikai ne tik mokosi lietuvių kalbos, bet ir atranda Lietuvos kultūrą, istoriją, tradicijas bei stiprina ryšį su savo šalimi.
Nuo 2017 m. Alytaus Likiškėlių progimnazijoje veikiantis vienintelis Lietuvoje Lietuvybės centras padeda iš užsienio grįžusiems vaikams sėkmingiau integruotis į Lietuvos švietimo sistemą. Saugioje ir palaikančioje aplinkoje vaikai įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, sustiprina kalbinius bei socialinius įgūdžius, o vėliau drąsiau įsilieja į ugdymo procesą savo mokyklose.
Lietuvybės centro veikla yra nemokama – ją finansuoja Alytaus miesto savivaldybė.
„Darbo pradžia reikalavo daug pastangų, mokymo būdų ir medžiagos parinkimo grįžusiems ir atvykusiems mokiniams, bet palengva viskas klostėsi neblogai. Atsirado naujų mokymosi priemonių, įgavau mokymo patirties“, – sako Vilniaus universitete lietuvių filologijos studijas baigusi E. Daukšienė.
Eurika, ką Jums reiškia lietuvybė? Ar dirbdama Centre jos prasmę pati pradėjote matyti kitaip?
Lietuvybė – tai ne tik lietuvių kalba, bet ir ryšys su savo šalies istorija, kultūra, papročiais, žmonių gerais ir prasmingais darbais, savumo jausmu, pastovumu, jaukumo dvasia. Pritariu prof. Viktorijos Daujotytės mintims, jog „lietuvių tautos dainose pasaulis aiškiai padalytas: savas (tėviškėlė) ir svetimas (svečia, svetima šalis)“.
Džiugina tai, kad vis daugiau šeimų sugrįžta į Alytų, nes tai saugus, žalias miestas, kuriame patogu ir miela gyventi.
Lietuviai nuo senų senovės yra suaugę su savo žeme šaknimis ir pasaulio erdvė dažnai net padeda suvokti savo tėvynę, jos svarbą, kai apima savų namų ilgesys. Į klausimą, kodėl nusprendėte sugrįžti, gaunu atsakymą – pasiilgome savo krašto, tėvų ir norime vaikus auginti Lietuvoje.
Koks vaikas šiandien ateina į Lietuvybės centrą?
Lietuvybės centre susitinka vieno likimo vaikai – sugrįžę arba atvykę iš kitos šalies. Daugelis mokinių atvyksta sunerimę, sutrikę, todėl visuomet stengiuosi, kad vaikams būtų gera aplinkoje, kurioje jie mokosi. Kuriamas abipusis šiltas ryšys, nuolat bendraujama su tėvais, Likiškėlių progimnazijos administracija, klasių auklėtojais, dalykų mokytojais. Pamažu viskas susidėlioja savaime, mokiniai noriai renkasi mokytis.
Šiais mokslo metais Lietuvybės centrą lanko 28 mokiniai: daugiausia iš Jungtinės Karalystės, taip pat iš Nyderlandų, JAV, Norvegijos, Ukrainos, Airijos, Vokietijos, Švedijos, Baltarusijos, Danijos, Azerbaidžano.
Sunkiausia buvo 2022-ųjų pavasarį, kai prasidėjo karas Ukrainoje ir atvyko mokytis ukrainiečių vaikai. Buvo daug nerimo, jautrių temų ir išgyvenimų.
Jautriausias momentas per mano darbo praktiką Lietuvybės centre buvo tuomet, kai žuvo trečioko ukrainiečio tėtis kare.
Jūs mokote vaikus lietuvių kalbos. Kas jiems sunkiausia – kalbėti, rašyti, skaityti ar tiesiog išdrįsti prabilti lietuviškai?
Lietuvių kalbos mokymas apima kalbėjimą, skaitymą, rašymą ir klausymą. Kiekvienas mokinys yra skirtingų gebėjimų ir vienam sekasi geriau prabilti lietuviškai, o kitam reikia įdėti daug daugiau pastangų.
Kaip atrodo Jūsų lietuvių kalbos pamoka? Nuo ko pradedate, kai priešais sėdi, lietuviškai beveik nekalbantis vaikas?
Labai svarbu lietuvių kalbos mokyti nuosekliai, po truputį, gabalėliais. Jeigu parodysi visą, pavyzdžiui, daiktavardžių linksniavimo lentelę – išsigąs ir rankos nusvirs. O kai išmokstama pamažu, rodos, ir vargo nebuvo. Aišku, lengviausia lietuviškai kalbėti pradinių klasių mokiniams, o vyresniems reikia įdėti daugiau darbo. Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems išmokti kalbą.
Su vaiku, kuris pradeda mokytis lietuvių kalbos nuo nulio, pirmiausia susipažįstame, mokomės pasisveikinti, abėcėlės, garsų tarimo. Mokymosi medžiagos pateikimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Tai, kas tinka pradinukui, netinka aukštesnių klasių mokiniams, skiriasi kontekstai. Jeigu vaikas moka lietuviškai kalbėti, bet sunkiai rašo, tuomet lavinami būtent rašymo įgūdžiai.
Pamokose neturi būti monotonijos – mokomės ne tik iš vadovėlių, XXI a. vaikui labai padeda interaktyvios užduotys, taip pat įvairios dėlionės, kuriamos simuliacijos, net parduotuvių reklamų lankstinukus panaudojame mokydamiesi įvairias temas.
Ar vaikams lengva išmokti lietuvių kalbą?
Turime nemažai sėkmės istorijų, kai per trumpą laiką mokiniai išmoko lietuviškai kalbėti ir rašyti ir toliau tęsia mokslus įvairiose Alytaus miesto gimnazijose.
Centre turite ir interaktyviąją lentą, planšetes, išmaniuosius skaitomuosius rašiklius, VR akinius.
Praėjusiais mokslo metais Alytaus miesto savivaldybė Lietuvybės centrą aprūpino įvairiomis IT priemonėmis. Jos paįvairina, labiau motyvuoja, pagreitina mokymąsi, pavyzdžiui: skaitmeniniai žodynai leidžia akimirksniu surasti reikiamą žodį, išmanusis skaitymo rašiklis – mokiniui individualiai skaityti tekstą, su lazerinėmis graviravimo staklėmis prieš šv. Velykas mokiniai bandė marginti kiaušinius ir t. t.
Jeigu reikėtų vienu sakiniu pasakyti, kodėl toks Centras reikalingas Lietuvoje, ką pasakytumėte?
Toks centras reikalingas ne tik lietuvių kalbą išmokti, bet ir emociškai sutvirtėti ir įsilieti į tolesnį ugdymo procesą.
Komunikacijos skyriaus informacija
