Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, darbiaudama su Panevėžio švietimo centru, baigiantis metams pakvietė visus, besidominčius miesto istorija, kultūra ir ryškiomis asmenybėmis, į tradicinę VIII-ąją konferenciją „Iškilios Panevėžio krašto moterys“.
Konferencijoje nuskambėjo šeši pranešimai, lydimi gausios vaizdinės archyvinės medžiagos, atskleidę neeilines iškilių Panevėžio krašto moterų gyvenimo ir veiklos istorijas.
Renginį pradėjo Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos moksleivių Rūtos Malinauskaitės (kanklės, mokyt. Eglė Račinskienė) ir Hilarijos Čeponytės (sopranas, mokyt. Laima Česlauskaitė-Zamkauskienė) pasirodymas, kuriuo buvo paminėti Dainų šventės metai. Po muzikinės įžangos sveikinimo žodį tarė Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Breskienė.
Pranešimą „Tragiška gailestingosios sesers Zinaidos Emilijos Kanis-Kanevičienės lemtis“ skaitė Panevėžio Kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Juzėnas, kuris papasakojo apie šios moters gyvenimą, sujaudinusią auditoriją savo dramatiškais posūkiais.
Dar vaikystėje netekusi tėvų, ji augo su globėjais. 1931 m. pabaigoje pradėjo dirbti Panevėžio ligoninėje, kur pasižymėjo, kaip profesionali slaugytoja. Atsidūrusi sudėtingų istorinių įvykių sūkuryje, Zinaida tapo viena iš vadinamųjų Panevėžio medikų ir gyventojų žudynių, vykusių 1941 m. birželio 25 į 26 d., aukų.
Muziejininko teigimu, nėra tiksliai žinoma, kodėl sovietai suėmė ir nukankino mediciną, bet versijų yra net kelio. Žuvusiems medikams atminti šalia ligoninės pastatas B. Bučo paminklas, o gailestingosios sesers garbei viena Panevėžio gatvių pavadinta Z. Kanevičienės vardu.
Pranešimą „Monių šeimos keliais: seserys Irena ir Halina Moigytės“ vadovauja Panevėžio Kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė. Ji sakė, jog abi seserys buvo pakrikštitos Panevėžyje, čia puikiai mokėsi lenkų gimnazijoje, gyveno didžiuliame Moigių komplekse kartu su mama, senele ir dėdės šeima.
Baigusios mokslus Vilniuje, Moigytės grįžo atgal į Panevėžį, kur nacionalizavus namus, sunkiasi. Halina miesto centre dirbo akušere, o Irena apie 30 metų Panevėžio 2-oje vidurinėje mokė lotynų, prancūzų ir geografijos.
Šios kilmingos ir išsilavinusios seserys buvo paskutinės šeimos atstovės, gyvenusios ir veikusios Panevėžyje.
„Kraštotyros muziejuje saugoma jų asmeninių daiktų“ – pristatymą užbaigė J. Gaidelienė.
Komunikacijos centro „Kalba. Knyga. Kūryba“ vadovė Lionė Lapinskienė skaitė pranešimas apie Skaistgirių kaime (Panevėžio r.) gimusią, vėliau mokytojavusią Naujamiestyje, Raguvėlėje, Panevėžyje ir kitose Lietuvos vietose tremties Konstancijos Banioniene.
Pranešime L. Lapinskienė akcentavo pedagogų atsidavimą mokytojų darbui ir nepalaužiamą dvasios stiprybę išgyvenant tremties metais.
„Simboliška, kad vardas „Konstancija“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia ištvermę“, – sakė L. Lapinskienė.
K. Banionienė Lietuvos mokytojų suvažiavime 1940 m. vasarą su kolegomis giedojo „Tautišką giesmę“, todėl 1941 m. birželį buvo ištremta į Sibirą. Per 17 tremties ir slapstymosi metų ši mokytoja kalėjo 10-yje kalėjimų.
Paleista iš tremties 1957 m. kovo 24 d. sugrįžo į Panevėžį ir čia gyveno iki mirties 1996 m. rugpjūčio 6 d. Tais pačiais metais K. Banionienė dar suspėjo išleisti knygą „Svetimoj padangėj. Tremties atsiminimai“.
Buvusi bibliotekininkė, kraštotyrininkė Audrė Astrauskaitė skaitė pranešimą „Moterys iš mažo Šilų miestelio (XIX a. pab. – XXI a. pr.)“. Pranešėja pasidalijo informacija apie aštuonias labai išvis iš Šilų kilusias moteris: grafaites Ievą ir Eleną Rudaminovas, garsėjusias labdaringa veikla; cirko artistę, oro akrobatę Agotą Čereškevičiūtę-Tarutienę, kuri su vyru buvo subūrusi savo cirko trupę; partizanes Bronislavą Tarutytę (slap. Berniukas), Vincentą Adomonytę (slap. Kunigaikštėlė), Pauliną Mikonytę (slap. Valstietę); mokslininkę agronomę, knygų autorę Vandą Maselytę-Žekonienę; bei buvusią Seimo narę, Pakruojo merę, visuomenės ir politikos veikėją Mariją Šernienę, kuri yra pensijoje, yra aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto narė, mokosi italų kalbos.
Panevėžio Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos paveldo specialistė Angelo Mikelinskaitės Gabrielės kultūros darbe, Panevėžio teatro kūrėjos Onos Konkon-Banionienės pranešime „Teatras kaip kasdienybės dalis: Onai Konkulevičiūtei-Banienei – 100“. Per 20 metų sukurtą per 30 įvairių vaidmenų tuometiniame Panevėžio dramos teatre, o nuo 1963 m. dirbo režisieriaus asistente. A. Mikelinskaitės pateikta informacija leido pažvelgti į moterį ne tik kaip menininkę, bet ir kaip asmenybę, kuri savo darbu telkė teatro bendruomenę ir visą šeimą. Šiemet, minint aktoriaus Donato Banionio 100-ųjų gimimo metines, Panevėžyje jam pastatytas paminklas, kuriame galima rasti ir mažą atminties ženklą, skirtą jo žmonai Onutei.
Paskutinį pranešimą „Teresė Ramanauskaitė-Bukauskienė – mokytoja, mokslininkė, poetė“ skaitė Vitalija Gražienė. Pranešėja visų daktaro pirma savo motinos – žinomos pedagogės, docentės, socialinių mokslų daktarės – kūrybą.
T. Ramanauskaitė-Bukauskienė Vilniaus Universitete lituanistinė studijavo su A. Baltakiu, Just. Marcinkevičiumi ir kitais literatais, sulaukė palaikymo iš bičiulės poetės Janinos Degutytės, rašytojo, poeto Vinco Mykolaičio-Putino, bet savo eilėraščių neskelbė.
Tik artimųjų iniciatyva 2005 m. išleistas pirmas išsamus T. Bukauskienės kūrybos rinkinys „Rašiau sau…“, o 2023 m. – poezijos rinktinė „Tera“. „Mama 1958 m. ištekėjo ir apsigyveno Panevėžyje, kur dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja 3-iojoje vidurinėje bei 2-ojoje vakarinėje vidurinėje mokykloje; 1966–1977 m. vadovavo Panevėžio miesto savivaldybės švietimo skyriaus metodiniam kabinetui; daug dėmesio skyrė mokyklų metodinių tarybų veiklai, vadovų mokymui, pedagogų savišvietai; kartu dirbo intensyviai mokslinį darbą, tyrinėjo lietuvių pedagogines minties raidą, paskelbė daugiau kaip 180 publikacijų, parengė disertaciją „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pedagoginė veikla ir pedagoginės pažiūros. 1968 m. jai suteiktas Nusipelniusios mokytojos garbės vardas“, – apie T. Bukauskienės pasiekimus pasakojo Vitalija Gražienė. Pranešimo pabaigoje dukra pasidalino faktu, kad 1992 m. šioje bibliotekoje renginį, skirtą rašytojo M. Lukšio 85-jam jubiliejui, vedė jos mama.
Ši konferencija – tai ne tik proga geriau pažinti Panevėžio krašto moteris, bet ir pagerbti, savo gyvenimu liudijusias drąsą, išmintį ir kūrybinį polėkį.
Konferencijos vaizdo įrašą netrukus peržiūrėti Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos YouTube paskyroje.
Šia publikacija dalinasi Lietuvos regionų naujienų portalas „Miesto naujienos“. Daugiau sau ir savo miestui aktualijų naujienų rasite portale Miesto naujienos.
