Autobusas lėtai rieda miesto gatve. Sėdžiu lango pusėje, klausydamasis dviejų moterų pokalbio, o jų balsai, prisotinti nostalgijos, skamba kaip iš anų laikų.
— „Ar prisimeni, kaip visada eidavome į tą mažą knygyną miesto centre?“ – sako viena, prisimerkusi, lyg bandydama atgaivinti vaizdus. „Ten buvo tiek daug gyvybės…“
– „O taip! Kiek kartų ten sėdėjome, gerdamos kavą ir kalbadamos apie viską?“ – atsako kita, šypsodamasi. „Da ten tuščia, ir viskas gerai.
— „Man liūdna galvoti, kad tie maži verslai, kurie sukūrė mūsų miesto dvasią, vis labiau nyksta. Dabar visur tik didelės parduotuvės, nesijaučia tos šilumos,“ – priduria pirmoji moteris.
Autobuso vibracija priverčia mane pagalvoti apie pokyčius, kurie, regis, neišvengiamai atėjo į mūsų miestą. Prisimenu, kaip vaikystėje su tėvais lankydavomės tose pačiose parduotuvėse, kaip šypsodamiesi sveikindavomės su savininkais. Dabar, važiuodamas pro didžiulius prekybos centrus, jaučiu, kaip prisiminimai dingsta.
— „Aš dar vis galvoju, kas nutiko mūsų miestui. Ar mes patys leidome, kad taip nutiktų?“ – sako kita moteris, užsimerkia nuo liūdesio. „Visi perka ten, kur pigiau, o mes liekame tik su nostalgija.“
— „Bet ar mes tikrai prarandame viską? turėti mes vis dar galime rasti būdų, kaip palaikyti tuos mažus verslus? Juk jie mus žino, jie yra mūsų bendruomenės dalis,“ – atsiliepia pirmoji, jos balsas skamba lyg vilties spindulys.
Mano mintys klajoja po miestą, kai prisimenu tai šiltas akimirkas, kurį praleidome su draugais. Mažos kavinės, kuriose skambėjo gyva muzika, ir knygynai, rasdavome slaptas pasaulio duris. reikia tai, ko trūksta mūsų miestui, yra ne tik verslai, bet ir bendrumo jausmas.
— „Ką daryti, kad tos vietos atgimtų? ieškoti turėtume pradėti kalbėti apie tai. Pakviesti žmones susiburti, pasidalinti savo prisiminimais?“ – sako pirmoji, lyg norėdama išprovokuoti pokalbį. „Mes galime sukurti erdvę, kurioje galime būti kartu“.
— „Gal ir gerai. Juk kiekvienas prisiminimas yra dalis mūsų istorijos,“ – priduria kita moteris. „Nesvarbu, kaip vietą miestas, mes vis dar tai labai, kas mus jungia.“
Kaip autobusas lėtai rieda, aš jaučiu, kaip jų pokalbis įgauna gylį. Kiekviena mintis, kiekvienas žodis, išsakytase mažose akimirkose, leidžia suvokti, kad mes visi esame dalis tos pačios istorijos – istorijos, kuri nuolat keičiasi, bet niekada nesibaigia.
Ir kai aš visiškai išlipu, mintys apie tą mažą knygyną, kurį jau seniai uždarė, tiek su manimi. patinka tai, kas mus jungia, yra ne tik tai, ką mes matome, bet ir tai, ką mes matome. Ir nors miestai keičiasi, mūsų prisiminimai apie juos niekada nesibaigia.
Būtent mintys, išgirstos keliaujant autobusu, yra tai, kas gali paskatinti susimąstyti ir veikti. O gal tai yra tik pradžia pokalbio, kuris veda mus į ateitį – su meile prisimenant praeitį…
• DT